skėstelti

skė́stelti, -i (-ia Bgt), -ėjo žr. skėstelėti 1: Nieko nesuprantu, – pasakė, skėsteldamas rankomis J.Balt. Jei šnekutis neatsiliepia, meisteris pats sušvilpia, pats ir rankomis kaip sparnais skėsteli P.Cvir. ║ prk. menkiausiai pareikšti norą: Tik skė́stels [vesti], kelios atsiras Gs. Tik skė́stels, tai ir bėga į šokius Gž.

◊ rañkų skė́stelti negalì Gž nėra laisvo laiko: Per darbus rañkų skė́stelt negalì Bgt.